Bažnytinės žemėvaldos susiformavimas Svyrių kunigaikštystėje XV a.
Krėvos aktas ir jo padariniai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. Tai, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II brandino didelius pokyčius. Pirmiausiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aiškios politinės krypties nustatymas, jos įsiliejimas į Europą, reiškė ir jos kultūrinės aplinkos perkonstravimą. Krikšto priėmimas reiškė, kad išeinama iš velnio pasaulio, ir tampama Dievo valstybės dalimi. O tai viduramžių visuomenei reiškė didelius pokyčius, kadangi tuščioje erdvėje turėjo kurtis naujos struktūros: pradėjo formuotis katalikų Bažnyčios žemėvalda, parapijų tinklas, atsirado pirmosios parapinės mokyklos, steigėsi nauji vienuolynai, o tie, kurie egzistavo anksčiau (taip pat ir bažnyčios), įgavo visiškai kitokį statusą – neaiški ir pavojinga padėtis, priklausanti nuo pagoniškos visuomenės įgeidžių ir balansavimo, tarp valdovo malonės ir rūstybės pasikeitė gerbiamą autoritetą. Valdovai pradėjo rūpintis bažnyčių tinklo sukūrimu. Pirmiausiai įkuriama katedra, užtikrinamos jos teisės, atitinkančios to meto Bažnyčios ir valstybės santykius. Formuojamas parapijų tinklas. Atvyksta dvasininkai atlikti christianizavimo darbus.
Lietuvos valdančioji dinastija labai greitai pastebėjo pasikeitusios padėties privalumus ir siekė juos išnaudoti. Permanentinis karas su Vokiečių ordinu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo išsekinęs, krikštas sudarė prielaidas atsikvėpti. Todėl perbėgantys dinastijos nariai (kaip Vytautas, Švitrigaila) buvo geras pretekstas tėšti nenutrūkstantį karą. Padėtis tapo gerokai apsunkinta, o Lietuvos valdančioji dinastija susidūrė su konsolidacijos problema: išsikraipė hierarchinių santykių svertai, reikėjo ieškoti kompromisų. Ir tik normalizavus santykius dinastijos viduje, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atskleidė politinius krikšto privalumus: ideologinis priešas galėjo būti paverstas ideologinių sąjungininku. Geriausias to pavyzdys, 1399 metais mūšiu prie Vorsklos pasibaigęs Vytauto organizuotas žygis prieš totorius. Dar visai neseniai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kryžiaus žygių taikiniu, dabar tapo jų organizatore ir su kryžiaus žygio vėliavomis buvo žygiuojama prieš totorius. Net ir vokiečių ordinas buvo priverstas prisijungti prie Vytauto suorganizuotos kariuomenės.
Christianizacijos padariniai pradėjo sklisti pakankamai gretai, galima fiksuoti ryškius mentalinius pokyčius visuomenėje, kada ne tik valdovas ir dinastijos nariai pradėjo rūpintis, bet tai pradėjo reikštis platesniu mastu. Visuomenėje iškilo poreikis rūpintis savo ir protėvių sielomis, siekis palengvinti jų pomirtines kančias, o tai sudarė prielaidas suklestėti Bažnyčiai, kaip struktūrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Greta masinio reiškinio, reikalaujančio tik finansinių resursų pradėjo plisti ir individualus religingumas. Tiesa, tai buvo daugiau plačiuosiuose visuomenės sluoksnio išplitęs reiškinys, XV a. pirmojoje pusėje beveik nepalietęs elito. Bažnyčios teikiami privalumai, šiam sluoksniui dar nebuvo atsivėrę. Elitas vis dar skeptiškai žiūrėjo į bažnytines pareigas, studijas ir t.t.
Bandydami pasižiūrėti atidžiau, galima pastebėti, jog fundacijos aktai, kuomet kalbam apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitą, pirmiausiai buvo atlikti didžiojo kunigaikščio aplinkos žmonių. Būtent jie pradėjo rūpintis platesnio bažnyčių tinklo suformavimu. Senasis gentinis elitas (pirmiausiai kunigaikščių sluoksnis) šiame kontekste pasiliko nuošalyje. Tačiau būtent šis sluoksnis pirmiausiai įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą, kaip jos pareigūnai. Pirmasis pavyzdys būtų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovų įsijungimas į Bažnyčios organizacija XV a. viduryje bent trys šios giminės atstovai pasišventė bažnytiniai veiklai. Tai ryškiausias ankstyvasis pavyzdys. Vieno iš jų, Mykolo Giedraičio kultas, dėl jo asketiško gyvenimo pradėjo plisti iškart po jo mirties, o jis pats buvo laikomas palaimintuoju. Kitas ryškus pavyzdys, bylojantis apie senojo gentinio elito integravimosi į Bažnyčios struktūras, būtų kunigaikščių Svirskių atvejis. Tiesa, jų dalyvavimas tarp bažnyčios pareigūnų nėra toks ankstyvas kaip kunigaikščių Giedraičių, tačiau XVI – XVII a. vykę ginčai dėl Svyrių kunigaikštystėje buvusių bažnyčių paliko pakankamai ženklų šaltinių kompleksą, kad būtų galima aptarti bažnytinės žemėvaldos Svyrių kunigaikštystėje susiformavimo prielaidas.
Svyrių kunigaikščiai sena Lietuvos kunigaikščių giminė, apie kurią pirmosios žinios siekia Gedimino valdymo laikotarpį. Ši kunigaikštystė buvo išsidėsčiusi tarp Neries ir Narčios upės. Pagrindinis centras buvo Svyrių pilis (dabar dalinai išlikęs piliakalnis). Apkrikštijus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ši giminė taip pat priėmė katalikų tikėjimą, nors XV a. juos saistė ryšiai su pravoslavišką krikštą priėmusiais Gedimino dinastijos palikuonimis (ryškiausias santykių su Olelkaičiais pavyzdys).
Kada Svyrių kunigaikštystėje pradėjo formuotis Bažnytinės struktūros ir žemėvalda pasakyti yra pakankamai sudėtinga, o istoriografijoje šie procesai dar labiau supainioti. Ankstyviausia Svyrių bažnyčios pastatymo data nurodoma 1413 metais, siejant ją su kunigaikščio Petro Svirskio donacija. Tačiau šis klausimas yra pakankamai sudėtingas. Data, kuri nurodoma akte yra užrašyta pakankamai neaiškiai, o trečiasis skaičius buvęs perlenkimo vietoje, visgi jis labiau primena, 5, negu 1. Reikia pastebėti, jog pats akto turinys yra pakankamai išsamus, kas XV a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būdinga tik valdovų raštams. Suabejoti šia data yra ir dar vienas argumentas: 1413 metais Svyrius puolė Vokiečių ordino Livonijos šakos riteriai, tačiau tarp padarytų nuostolių bažnyčios užpuolimas nėra minimas (turint omenyje, jog Svyrių užpuolimas minimas vykstant ginčams su Vokiečių ordinu, bažnyčios užpuolimas būtų itin naudingas politinis argumentas). Todėl galima pagrįstai abejoti, ar bažnyčios steigimas Svyrių kunigaikštystėje galėjo būti toks ankstyvas.
Iki pat XV a. vidurio, žinios apie Svyrių kunigaikščių religingumą mums neduoda jokių žinių apie čia buvusias bažnyčias. Netgi priešingai, argumentai kalbėtų, jog tokios informacijos rasti neįmanoma. Dar XV a. 5 dešimtmetyje žinomi Svyrių kunigaikščių užrašymai Vilniaus pranciškonams, kad šie melstųsi už jų mirusius artimuosius (užrašymai minimi pirmiausiai natūra). Visgi viename iš tokių užrašymų 1449 metais tarp liudininkų minimas ir Svyrių klebonas, kas nurodo, jog bažnyčia Svyriuose turėjo egzistuoti. Tačiau parapijos įkūrimo laikas negali būti detalizuotas su dabartine šaltinių baze.
Tačiau platesnis parapinis tinklas Svyrių kunigaikštystės teritorijoje pradėjo formuotis tik XV a. antroje pusėje. Išlikusios žinios apie tris bažnyčias, buvusias Svyrių kunigaikštystės teritorijoje: Svyrių, kobilniko ir Svyrėnų bažnyčia. Kaip jau minėta, šis procesas yra pakankamai neblogai dokumentuotas, tačiau ir čia susiduriama su problemomis. XVI a. Svyriai buvo Radvilų valda, o bažnyčia buvo atiduota protestantams. Amžiaus pabaigoje ir XVII a. vyko teismai, todėl daugumos aktų kopijos buvo padarytos, o vėliau įrašytos į teismų knygas. Problema ta, jog tuo pačiu metu, atstovai norėdami kuo išsamiau pagrįsti savąsias teises, pradėjo falsifikuoti aktus, kas komplikavo tyrimus. Didžioji dalis jų yra paskelbta J. Fijalek ir W. Semkowicz šaltinių rinkinyje, nurodant falsifikuotus ir įtartinus dokumentus. Tačiau ne visi. Dar pluoštas dokumentų šiuo metu saugomi Vilniaus mokslinėse bibliotekose, gerokai papildantys minėtąjį rinkinį.
Apie Svyrėnų bažnyčią sužinome kaip apie jau egzistuojanti faktą. XV a. Ji buvo du kartus donuota: tai jau minėtas 1453 metų Petro Svirskio aktas, kuriuo buvo užrašyti keli žmonės (tarnybos) ir malūnas ant Stračio upės kranto. 1496 ar 1498 metais Petro Svirskio našlė Elena Daugirdaitė praplėtė Svyrėnų bažnyčios fundaciją, užrašydama dar dvi tarnybas Jasienio dvare. Tai visos žinios, kurios mus pasiekė apie ankstyvąsias Svyrėnų bažnyčiai paskirtas žemes su žmonėmis.
Kobilnyko (arba Mažojo Medilo) bažnyčios atvejis dar sudėtingesnis. Yra žinomi bent keli šios bažnyčios fundavimo falsifikavimo aktai: ankstyviausias falsifikatas siekia 1434 metus, žinomas dar vienas aktas, kurį neva patvirtino Žygimantas Kęstutaitis, dar vienas falsifikuotas aktas žinomas 1463 metais. Visgi pačioje XVI a. pradžioje Kobilniko bažnyčiai buvo atlikti užrašymai, jau kaip egzistuojančiai, todėl tikėtina, jog ji buvo įsteigta dar XV a., veikiausiai pabaigoje.
Kunigaikščiai Svirskiai didžiausią dėmesį skyrė būtent Svyrių bažnyčiai. XV a. jos fundacija buvo plečiama, buvo donuojami nauji altoriai. Šis procesas dokumentuotas jau nuo 1452 metų, kada šią donavo Jonas Svirskis, 1472 metais naują altorių fundavo kunigaikštis Sienko su žmona, 1490 metais kunigaikštis Jonas Romanaitis Svirskis. Kiekvienas užrašymo aktas siejosi su tuo, jog buvo prašoma melstis už fundatorių bei jų artimųjų sielas. XV a. antrosios pusės fundacijos buvo negausios, kaip ir Svyrėnų atveju jos siekdavo nuo kelių iki keliolikos tarnybų. Todėl didesnis bažnytinės žemėvaldos kompleksas Svyrių kunigaikštystėje negalėjo susidaryti.
Kalbėti apie Svyrių kunigaikštystėje egzistavusią bažnytinę žemėvaldą, jos mastą ir apimtis yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia yra ta, jog nei vienu atveju nėra žinoma pirmojo bažnyčios fundavimo dokumento, taigi nėra aiški, kokia žemėvalda steigiant bažnyčią galėjo būti užrašyta. Vargu, ar galėjo būti tokie smulkūs užrašymai, kaip po jų sekęs XV a. antrosios pusės žinomuose dokumentuose. Jų susmulkėjimas paaiškinamas ir tuo, jog tuo metu skaidėsi ir pati Svyrių kunigaikštystė, o tuo metu žinomas didelis paveldėtojų skaičius. O jeigu pirmasis bažnyčios steigimo aktas buvo duotas susitarus visiems paveldėtojams, šis kompleksas galėjo būti išties žymus. Juk pirmaisiais XVI a. metais, prieš mirdamas kunigaikštis Stanislovas Talimontaitis Svirskis užrašė kelis dvarus, atskiras tarnybas, malūną ir dar kitokio turto. Akivaizdu, jog bažnyčia Svyrių kunigaikščiai rūpinosi. Tuo tarpu XV a. antrosios pusės užrašymai buvo atsitiktiniai, jie neformavo vieningos žemėvaldos struktūros. Visa tai tampa priežastimi, jog bažnytinės žemėvaldos mąsto ir apimties XV a. Svyrių kunigaikštystėje nusakyti negalima, tik konstatuoti bendrą plėtimosi tendenciją.
……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..
Pranešimas bus skitomas Poznanės Adomo Mickevičiaus Universitete arba Poznanės mokslo bičiulių draugijoje (nežinau tiksliai kur)
