Kelias į valdžią: Vytauto vieta dinastinėje struktūroje iki tampant didžiuoju kunigaikščiu
Vytautas – vienas ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, todėl nenuostabu, jog jis domina ne tik istorikus, bet ir plačiąją visuomenę. Nekelia nuostabos ir tai, jog apie jį pakankamai daug rašyta (kad ir kaip istorikai mėgsta pristatinėti tiriamąsias problemas, kaip mažai arba bent nepakankamai gvildentas, šiuo atveju taip pasakyti negalima). Apie Vytautą rašomi straipsniai, monografijos, galiausiai jis domina grožinės literatūros rašytojus, todėl jo vaizdinys yra pakankamai gyvas. Šis didysis kunigaikštis vertinamas kaip vienas iškiliausių Lietuvos valdovų, tačiau negalima pasakyti, jog tuo nėra abejojama. Paprasta būti iškiliu valdovu, kuomet valstybė yra imperinis politikos vykdymo aukščiausiame taške. Tačiau nepaisant susidariusios nuomonės apie išskirtinę Vytauto poziciją, jo kelias į valdžią nebuvo toks paprastas.
Kalbant apie Vytautą ir jo padėtį dinastijoje, reikia pirmiausiai išsikelti klausimą, kaip atrodė pati dinastija ir jos struktūra? Šiuo metu egzistuoja dvi hipotezės. Pirmoji hipotezė kalba apie tai, jog dinastija buvo hierarchizuota, jos visi nariai buvo subordinuoti didžiajam kunigaikščiui. Antroji hipotezė, suformuluota Edvardo Gudavičiaus, konstruoja daug sudėtingesnę dinastijos struktūrą – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo diarchinė sistema, o valdžia buvo padalinta tarp Vilniaus ir Trakų kunigaikščio, kur pirmasis, užimdamas monarcho pozicijas, rūpinosi pirmiausiai santykiais su rytais, o antrasis, submonarchas, santykiais su vakarais (Ordinu ir Lenkija). Ši hipotezė Algirdo valdymo metu, turint omenyje jo santykius su Kęstučiu, jos autoriui atrodo nekvestionuotina. Edvardas Gudavičius šiuo klausimu susilaukė pasekėju, kurie bandė jo koncepciją pristatyti kitais aspektais: santykiuose su Žemaitija, analizuojant santykių atspindžius sfragistikoje, nustatant monarchų bei submonarchų poras ir t.t. Dar daugiau, Bialystoko profesorius Janas Tęgowskis diarchinę sistemą iš valstybės centro perkėlė į periferiją, teigdamas, jog tokia pati sistema turėjo egzistuoti ir Karijotaičių valdomoje Podolėje. Nepaisant tyrinėjimų gausos, reikia pažymėti, jog ši hipotezė neatlaiko kritikos: geriau paanalizavus teiginius, pasidaro akivaizdu, jog jie neatlaiko kritikos, todėl pati diarchijos hipotezė LDK turėtų būti atmesta. Tačiau yra vienas akivaizdus šios diskusijos privalumas: dinastijos elito aukščiausiose pozicijose, iškart po didžiojo kunigaikščio, išskirtines pozicijas užėmė Trakų kunigaikštis, kuriuo dažniausiai būdavo didžiojo kunigaikščio brolis arba sūnus. Būtent šis kontekstas yra aktualus, kalbant apie Vytauto padėtį dinastijoje iki jam užimant valdžią.
Kaip visiems žinoma, Vytautas buvo Trakų kunigaikščio Kęstučio sūnus. Šis padėjo įsitvirtinti valdžioje savo broliui Algirdui, nuversdamas tėvo paskirtą tiesioginį įpėdinį. Galima sakyti, jog Gedimino kurta valdymo sistema, padalinant valdas sūnums ir bandant sukurti atsvaras jų grupuotėms tokiu būdu žlugo, kaip nepasiteisinusi. Todėl ji buvo pertvarkyta. Algirdas buvo dėkingas Kęstučiui už paramą, todėl jam buvo atsilyginta (pirmiausiai išplečiant valdas). Savąsias valdas Kęstutis galėjo paskirstyti sūnums savo nuožiūra, tačiau jo sprendimai jų netenkino. Nenuostabu, jog du jo sūnus pabėgo pas kryžiuočius (Butautas ir Survila). Tačiau pagrindinio valdų masyvo tai nelietė. Buvo dalinamos valdos periferijoje: pavyzdžiui Kęstučio sūnus Vaidotas veikė Kaune.
Apie Vytauto ankstyvuosius veiksmus žinome nelabai daug: pakankamai anksti jis pradėjo dalyvauti karo žygiuose: 1368 metais pirmajame Algirdo žygyje į Maskvą, tarp jo dalyvių jau paminėtas Vytautas. Netrukus jis pradėjo rengti ir savarankiškus žygius į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Tuo pačiu sužinome, jog Vytautas yra sietinas su Gardinu ir ten turi savo valdas. Atrodo, jog ši padėtis kurį laiką nekito. Jis ir toliau dalyvavo žygiuose, o tėvas jį numatė savo paveldėtoju (kaip rašoma Lietuvos metraštyje „iš visų savo sūnų Kęstutis labiausiai mylėjo Vytautą“). Pažymėtina ir tai, jog tapti mylimiausiu Kęstučio sūnumi Vytautui pavyko dėl vienos elementarios priežasties: vyresnieji broliai patys pademonstravo nelojalumą tėvo atžvilgiu.
Permainos pradėjo bręsti po to, kai mirė Algirdas: prieš mirtį didysis kunigaikštis perskirstė savo sūnų valdas, valstybės rytuose iškeldamas savo jaunesnių sūnų grupę. Tai sukėlė neapsitenkinimą ir pirmąjį Algirdaičių atvirą konfliktą. Naujasis didysis kunigaikštis Jogaila, negalėjo užtikrinti, jog brolis įsitvirtintų Polocke. Viskas baigėsi tuo, jog valstybės rytuose didžiojo kunigaikščio valdžia pašlijo, Andrius Algirdaitis pasitraukė į Maskvą, vėliau juo pasekė ir brolis Dimitrijus, bei ne tokie svarbūs dinastijos nariai. Jogailos padėtis tapo labai komplikuota, o jis pats nesijautė labai užtikrintu.
Visgi Algirdo mirtis keitė ne tik valdžios bet ir dinastijos struktūrą. Jogaila buvo priverstas taikytis su tuo, kad jo valdžia rytuose neprilygo tėvui, tačiau dar didesnes problemas kėlė jo pozicijų susilpnėjimas prieš Trakų kunigaikščio poziciją. Mirus Algirdui, Kęstutis sutiko, kad didžiojo kunigaikščio sostą paveldės Jogaila, tuo užtikrindamas savo palikuonių pozicijas Trakų kunigaikštystėje ir su ja susijusiose žemėse. Tačiau mirus Algirdui Kęstutis tapo vyriausiuoju dinastijos nariu, jos senjoru. Jogaila negalėjo tiesiog nurodinėti Kęstučiui, jis buvo priverstas daryti kompromisus. Galiausiai, jis neturėjo pakankamai pajėgų, kad galėtų realizuoti savo valdžią. Siekiant įsitvirtinti, jam reikėjo pabandyti arba išstumti Kęstutį iš valdžios, arba pabandyti susigražinti savo prerogatyvas rytuose. Pirmiausiai to ir buvo siekiama.
Stengdamasis sumažinti brolių galimybes veikti, Jogaila turėjo neutralizuoti Maskvos įtaką, jog Maskvos galimybės paremti ten pabėgusius Algirdo sūnūs, dariusius įtaką rytinėms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms, taptų ribota. Tai vedė į sąjunga su totoriais, tačiau galimybės nebuvo realizuotos: 1380 metais Mamajus išžygiavo prieš Maskvą, bet pralaimėjo Kulikovo mūšyje. Jogaila su savo pajėgomis nespėjo prisijungti prie Mamajaus. Maskvos didysis kunigaikštis Dimitrijus pasirodė kaip galingiausia jėga regione ir Jogailai iškilo grėsmė, siekiant realizuoti savo valdžią.
Vienintelis kelias Jogailai įsitvirtinti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai jo įsitvirtinimas etninėje Lietuvoje. Todėl jis turėjo pašalinti iš valdžios Kęstutį. Jaunoji Gediminaičių generacija matė perspektyvas keisti valstybę ir jos padėtį regione. Natūralu, jog to padariniai buvo akivaizdūs: buvo siekiama suartėti su Vokiečių ordinu. Jogaila su broliais turėjo atsigręžti į Vokiečių ordiną, tam, jog Kęstutis būtų pašalintas arba izoliuotas. Neaišku, kokį vaidmenį šiuose susitarimuose turėjo Vytautas. Kęstutis sužinojęs apie susitarimus, suėmė Jogailą ir suradęs dokumentus, tai pranešė Vytautui. Pats Kęstutis užėmė Vilnių ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Tuo pačiu normalizavo santykius su Andriumi Algirdaičiu, grąžindamas jam Polocką. Visgi neaišku, kiek pasikeitė Vytauto statusas dinastijoje, išskyrus to, jog jis tapo didžiojo kunigaikščio sūnumi ir paveldėtoju. Tačiau tai nėra svarbu, nes Jogaila, pasitelkdamas brolių pagalbą, nevertė Kęstutį, vėliau jį nužudė, todėl šis epizodas laikytinas trumpalaikiu.
Vytautas buvo įkalintas, tačiau sugebėjo pabėgti. Ieškodamas užtarimo ir paramos, jis atsidūrė pas kryžiuočius. Kaip asmuo, susigiminiavęs su Žemaitijos elitu, jis galėjo tikėtis ir jų paramos. Galima pabrėžti, jog jį rėmė ir dalis etninės Lietuvos elito, o taip pat kai kurie dinastijos nariai. Visgi ordinas nebuvo ta vieta, kurioje Vytautas susilaukė realios pagalbos (nepaisant visų ordino pastangų). Tačiau Jogailai toks priešininkas nebuvo palankus ir jis užmezgė santykius su Vytautų, pažadėjęs gražinti tėvoniją, pakvietė į Lietuvą. Vytautas sutiko ir pasitraukė su trenksmu, tiksliau, sunaikindamas panemunėje buvusias kryžiuočių pilis. Gavo valdyti Gardiną, Brestą, dalį Voluinės žemių ir pažadą, jog bus gražinti ir Trakai.
Vytautas laukė, kelis metus, remdamas Jogailą. Tačiau akivaizdu vieną, jog savąsias teises jis ruošėsi ginti, suburdamas aplink save Jogailos prieš save nuteiktus kunigaikščius: Belzo kunigaikštį Jurgį Narimantaitį (jis su Vytautu buvo pabėgęs pas Vokiečių ordiną), Voluinės Vladimiro kunigaikštį Teodorą Liubartaitį, kuriam Jogaila paliko valdyti tik dalį tėvo palikimo, Teodorą Algirdaitį, kuris valdydamas pasienio su Lenkija žemes buvo izoliuotas nuo Jogailos ir kitus. Turint omenyje, jog Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis lojalumu Jogailai nepasižymėjo, dalis rytinių sričių kunigaikščių dar buvo Maskvoje, Jogailos situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo tvirta, greičiau atvirkščiai. Tiesa, po Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi iškilmių Andrius Algirdaitis buvo suimtas (nes susitarė su Smolensko kunigaikščiu ir pradėjo karo veiksmus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), tačiau tai nesuteikė stabilumo rytų žemėms, o ir pačiai Jogailos valdžiai. Skirgaila gavęs Polocką, turėjo šioje žemėje neaiškią įtaką, valdė Vilnių ir Trakus, pastarųjų neužleisdamas Vytautui. To padarinys: 1390 metais Vytautas vėl pabėgo pas kryžiuočius.
Vytautas ir toliau sėkmingai išnaudojo savo ryšius su dinastijos nariais, būdamas Prūsijoje. Prasidėjęs konfliktas užsitęsė, kartu buvo pamatyta, jog Skirgaila nesugeba efektingai valdyti valstybės ir Jogaila buvo priverstas vėl kreiptis į Vytautą, siūlydamas susitaikyti. Šį kartą jis siūlė gerokai daugiau: Vytautas turėjo tapti Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir šį pasiūlymą jis priėmė. Tačiau Lietuvoje susidūrė su realiais sunkumais: jis turėjo surasti sugyvenimo kelią su Jogailos broliais ir kitais aktyviais karaliaus šalininkais. Vienas po kito prisidengiant įvairiomis dingstimis iš savo valdų buvo pašalinti Kaributas, Švitrigaila Vladimiras Algirdaičiai bei Teodoras Kaributaitis. Skirgaila iš valstybės centro buvo išsiųstas į periferiją (gavo valdyti apkarpytą Kijevo kunigaikštystę). Į atsilaisvinusias kunigaikštystes Vytautas pasiuntė sau artimus Gediminaičius (Teodoras Liubartaitis gavo valdyti Severėnų žemę) arba vietininkus. Susidorojęs su konkurentais, vidaus dokumentuose pradėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu, o ši formuluotė galutinai juridiškai buvo užfiksuota 1401 metais, sunorminant santykius su Jogaila.
Vytautas sugebėjo iškilti pasinaudodamas sėkmingais dinastiniais ryšiais, užsitikrindamas mažiau reikšmingų dinastijos narių paramą. Visgi svarbu pats faktas – jis subūrė prieš Jogailą nusiteikusių kunigaikščių grupuotę. Tapęs Jogailos vietininku, jis susikūrė tokias sąlygas (provokuodamas Jogailos brolius).
Lyginant su savo broliais, pabėgusiais į ordiną, Vytautas turėjo išskirtines galimybes pretenduoti į valdžią LDK – jis buvo pasirinktas nužudyto didžiojo kunigaikščio įpėdinis, tuo tarpu jo broliai – maištininkai prieš tėvą. Skirtumas akivaizdus, o dinastiniai ryšiai ir giminystė su Žemaitijos elitu, buvo svarbus veiksnys realizuojant savąsias pretenzijas.
……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….
Pranešimas bus skaitomas Trakų istorijos muziejuje
