Pasiknisus po atmintį
Knisausi po senus darbus. Reikia parašyti pranešimą iš temos, su kuria dirbau beveikprieš 4 – 5 metus, bet tekstas yra, daug platesnis negu reikia. Tik sutrumpinti ir padaryti pranešimą. Gal net ir įdomu bus. Nors veikiausiai nelabai. Ir pagalvojau, jog tiems laikams absoliučiai nejaučiu nostalgijos. Tiesiog įdomus darbas, įdomus laikas ir tiek. Nors iš kitos pusės, tai laikotarpis, kada supratau, jog hobis po truputį virstą į darbą. Bet nieko daugiau.
Tuo tarpu bandydamas pasiknisti po dar gilesnius atsiminimus, stengdamasis prisiminti, kaip gyvenau prieš 10 metų išties pajauti žiaurią nostalgiją. Ir nė velnio nesuprantu, kaip veikia žmogaus smegenys, per kiek laiko jos prisiminimus apdoroja taip, jog jie yra idealizuoti. Ir pabandžiau prisiliesti prie to, kuo buvo gyventa. Ir vienu, ir kitu atveju radau daug grožio, bet jis sukėlė nevienodas savijautas.
Grožis, kuriuo gyvenau prieš 10 metų:
Ir dar daugiau grožio iš to paties laikotarpio:
Tada buvo svarbi melodija, ritmas, tekstas (išties geri tekstai buvo)… Dabar lygiai taip pat gyveni tekstu. Gal išties maloniausius prisiminimus išgyveni pirmiausiai ne tekstu, o per melodiją ir ritmą?
