Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Mano aplinka susideda iš informacijos vergų, priklausomų nuo jos žmonių. Aš taip pat. To padariniai: rytas – kava – pypkė – skaitomi blogai – permetama akimis naujienų portalai.  Kadangi rytais dažniausiai niekur neskubu, šią procedūrą galiu kartoti keletą kartų, tik tuomet keičiasi informacijos šaltiniai, dažniausiai kompiuteris stumiamas į šalį, jį pakeičia knyga ir viskas tęsiasi. Kartais po rytinio parūkymo, kuris susideda iš kelių pypkių pakeitimo, pastebi, jog prieš tave stovi keli puodeliai kavos (4 – 5), pastebi, jog įpusėta kažkokia monografija, o taip pat pastebi, jog laikas šiek tiek apsikuopti, kol negrįžo iš paskaitų žmona. Žinoma, ji pas mane rūpestinga, todėl dažniausiai puola daryti valgyti, o kol procesas vyksta, galima vėl prisėsti, pasikalbėti išgerti kavos ir išrūkyti pypkę, o tuomet pavalgai, ir kaip be kavos, o kokia kava, kai neatlieki ritualo, kuris, pasak žmonos, palieką šlykščią smarvę (tai vienintelis žmogus mano aplinkoje, kuris sako, kad pypkė smirda). Žinoma, tuomet ateina vakaras, vakarienė, po jos sekanti kava ir pasimėgavimas dūmu. Vėl keli puodeliai kavos ir vėl kelios pypkės.  Be jokios abejonės, pasibaigusios dienos rezultatas – visa eilė nerišlių tekstų, kurių didžioji dalis net neužrašoma. Bandoma tik apmąstyti tai, kas buvo perskaityta, aptarta ir išgirsta. O sekanti diena beveik tokia pati, tik ateina kita informacija, kitaip susiguldo įspūdžiai… Kartais tiesiog pavydžiu pats sau, kadangi mano darbo savaitė formaliai tetrunka tik 2 dienas (dėl ko man visą laiką imponavo dėstytojo darbas), o nuolatinis santykis su informaciją neleidžia išjungti smegenų – jos visą laiką turi būti įtemptos 😀 Ir tai man patinka, nuolatiniai informacijos srautai pereina per jas tam, jog verstų nuolat dirbti. Tai mano dienos gairės (neskaitant tokių smulkmenų, kaip pasivaikščiojimai, šuo, disertacija, draugai ir t.t.). Būtent todėl, mažiausiai rišlūs tekstai, kurių neįmanoma skaityti, bus po žyma „prie pypkės“…